50.50: Opinion

Sukūriau abortų nesmerkiančią laidą ir buvau pasmerkta pati

Statistiškai dauguma moterų nesigaili sprendimo pasidaryti abortą, tačiau iš didesnės dalies lietuviškų žiniasklaidos publikacijų gali susidaryti priešingas įspūdis

Elena Reimeryte
8 July 2021, 7.23am
Protestuotojai Lietuvoje išreiškia palaikymą moterų teisei į abortą. „Womens March LT“
|
Women's March Movement, Lithuania

2010-aisiais teko bendrauti su šeimos gydytoja, kuri tuomet pasakė, kad jei jos pačios jauna dukra prašytų aborto – išvarytų ją iš namų. Vilniaus Naujamiesčio poliklinikoje dirbusi gydytoja taip pat pridūrė, kad visuomet bando atkalbėti ir savo pacientes.

Apie šį incidentą buvau visai pamiršus, kol nesutikau Adelės – vienos iš moterų, kurias kalbinau savo šiemet pasirodžiusioje dokumentinėje laidoje „Spalvos“ per lrt.lt. Aštuoniolikos Vilniaus Antakalnio ligoninėje jai buvo atliktas chirurginis abortas. Narkozę prižiūrėjusi seselė jai tada sušnibždėjo: „Žudikė.“

Man kilo klausimas, kodėl medikai jaučiasi galintys daryti spaudimą moterims, nusprendusioms nutraukti nėštumą? Vėliau taip pat atkreipiau dėmesį į tai, kaip žiniasklaida bei žurnalistai Lietuvoje reprezentuoja nėštumo nutraukimo temą.

Lietuvoje abortas yra legalus iki dvyliktos nėštumo savaitės, o tam tikrais atvejais įmanomas iki 22-os savaitės (esant komplikacijoms ir pavojui moters gyvybei). Tačiau 1994 m. įsigaliojusiame ministro įsakyme – vieninteliame dokumente, kuris reglamentuoja teisę į nėštumo nutraukimą – taip pat rašoma, kad akušeris ginekologas, be galimų neigiamų aborto komplikacijų, moteriai ir jos sutuoktiniui taip pat turi paaiškinti apie vadinamąją „moralinę nėštumo nutraukimo žalą“. O tai, galimai, yra ta dokumento dalis, kuria naudodamiesi kai kurie medikai ir randa progą pateikti savo pažiūras aborto pageidaujančioms moterims.

Petition: Make sure you’re not funding anti-gay ‘conversion therapy’

After a six-month openDemocracy investigation, major aid donors and NGOs have said they will investigate anti-LGBT ‘conversion therapy’ at health facilities run by groups they fund.

But unlike the other aid donors, US aid agency PEPFAR has not responded at all.

Please sign this petition to show that it must take action now.

Lietuvoje per pastaruosius keletą metų buvo ne vienas bandymas sugriežtinti nėštumo nutraukimo tvarką, sukurti papildomus barjerus ar net visiškai abortus uždrausti. Pavyzdžiui, 2014-aisiais, siūlant įstatymo projektą, reglamentuojantį privalomą trijų dienų laukimą, siekiant, kad moteris dar kartą apsvarstytų savo sprendimą nutraukti nėštumą ir jai būtų suteikta „visa informacija apie kitokias galimybes“.

Tačiau netgi dabar nutraukti nėštumą Lietuvoje nėra paprasta – vienintelis būdas tai padaryti yra atlikti medicininę intervenciją medicinos įstaigoje, nes medikamentiniai abortai nėra legalūs, nors dar prieš dvidešimt metų ginekologų bendruomenės buvo aptarti kaip saugūs, o daugumoje Vakarų šalių yra įprasta ir Pasaulio sveikatos organizacijos pripažinta saugi priemonė.

Skaitydama lietuviškas publikacijas apie abortus pastebiu, kad didesnė dalis naujienų portalų abortus pristato kaip sprendimą, dėl kurio moterys Lietuvoje gailisi ir jaučia kaltę. Vienintelės iki mano laidos pasirodymo viešai videolaidose apie tai pasisakiusios moterys kalbėjo apie „atleidimą sau“, o viename interviu moteris net minėjo, kad uždegė žvakutę savo „negimusiam vaikui“.

Lietuvoje buvo ne vienas bandymas sugriežtinti nėštumo nutraukimo tvarką ar net visiškai tai uždrausti

Įtartinos kokybės bei išskirtinai neigiamos statistikos apie abortus taip pat nemažai. Daug kartų buvo viešai teigiama, kad abortai daromi dėl patiriamo spaudimo iš sutuoktinių bei šeimos narių. Tačiau tuo galėtum tikėti tik tada, jei aklai pasitikėtum žiniasklaidoje pasirodančiomis publikacijomis ir laisvai prieinamo ir oraus aborto kritikų remarkomis.  

Pernai San Francisko universiteto paskelbtas JAV moterų tyrimas rodo, kad didžioji dalis – virš 95 proc. – moterų, praėjus penkeriems metams po aborto, teigia, kad tai buvo teisingas sprendimas. Bet Lietuvoje tokių istorijų negirdime. Savo dokumentine laida apie aborto nesigailinčias moteris siekiau pakeisti šį žiniasklaidos lauką. Mūsų laidoje kalbėjo moterys, kurios buvo išvadintos žudikėmis jas gydyti turėjusių seselių, bei moterys, kurioms pasisekė ir jos patyrė psichologinį palaikymą atlikdamos šią procedūrą užsienyje. Viena pašnekovė iš Kauno, kuri abortą pasidarė trisdešimties, po kelerių metų, kuomet jau jautėsi pasiruošusi tapti mama, sėkmingai pagimdė sūnų ir šiandien jaučiasi užtikrinta dėl visų savo sprendimų.

Laida sulaukė labai didelio teigiamo žiūrovių įvertinimo – jos rašė, kaip svarbu išgirsti tokias istorijas ir kad jos dar niekada to negirdėjo lietuviškai. Tačiau buvo ir stiprios kritikos bei pasipriešinimo. Kai kurie žiniasklaidos specialistai, kurie, kaip atrodo, patys yra nusistatę prieš abortus, apkaltino mane žurnalistinės klausos stygiumi.

Registruotų skundų sulaukė ir Lietuvos radijo ir televizijos komisija – valstybinis organas, kuris tikrina skundus dėl žiniasklaidoje pasirodančių programų. Svarstymo išvados skelbė, kad mes savo laidoje įstatymų nepažeidėme, tačiau turėtume „ateityje siekti problemiškas ir skaudžias visuomenei temas pateikti profesionaliau“ bei „atkreipti dėmesį į žurnalistikos kokybę ir šaltinių parinkimą“.

Vėliau su komanda sukūrėme antrą laidą, kurioje aiškinomės, kas yra medikamentinis abortas ir kodėl Lietuvoje jis yra draudžiamas, jeigu tai yra saugus metodas, kurį skirti ir atlikti būtų paprasčiau nei operaciją. Ypač COVID-19 pandemijos kontekste. Mes taip pat nagrinėjome, kas yra krizinio nėštumo centrai ir kaip tokie centrai konsultuoja aborto paslaugos ieškančias moteris.

Elena Reimeryte
Elena Reimeryte

Mūsų komandos tyrėja sociologė Renida, norėdama išsiaiškinti, kaip bendraujama su abortą nusprendusiomis pasidaryti moterimis, paskambino vienam krizinio nėštumo centrui Lietuvoje. Ji prisistatė moterimi, ieškančia nėštumo nutraukimo paslaugos Kaune. Renida norėjo informacijos apie tai, kur ir kaip galėtų tai atlikti, taip pat – ar centras suteikia finansinę paramą ar pagalbą abortą nusprendusioms pasidaryti moterims. Konsultantės komentarai piešė didelį kontrastą tarp sprendimų gimdyti ir nutraukti nėštumą – tai buvo „laimė suteikti gyvybę“ arba „praleista proga apskritai susilaukti vaikų“.

Laidą lydėjo skundas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Šį skundą pateikė Krizinio nėštumo centras, kurio atstovai teigė, kad laidoje centras buvo pristatytas neteisingai, neva gretinant jį su radikaliomis prieš abortus kovojančiomis organizacijomis, o jų centras, kaip jie patys teigia, toks nėra. Buvo reikalaujama laidą išimti iš internetinės LRT platformos, taip pat buvo peiktas dar vienas, tuo metu vienintelis, kritiškas LRT straipsnis, kvestionuojantis komunikaciją abortų tema ir renginius Lietuvoje. Gavusi mūsų argumentus, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba skundą paskelbė nepagrįstu.

Krizinio nėštumo centras yra palaikomas įtakingų žmonių, remiamas įžymybių, taip pat ir Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės. Praėjusį rudenį Prezidentūroje vyko krizinio nėštumo temą nagrinėjanti konferencija. Krizinio nėštumo centro reklamos neretai rodomos skirtingais televizijos kanalais ar autobusų stotelėse.

Po laidų toliau nagrinėjau abortų temą, domėjausi, kaip nėštumo nutraukimo klausimą pristato krizinio nėštumo centrai visame pasaulyje ir radau daug kritinių šių centrų veiklos analizių vien įvedusi „crisis pregnancy centre“. Supratau, kad Lietuvoje dar labai trūksta išsamaus ir kritiško žvilgsnio į tai, kaip viešai kalbama abortų tema.

Atrodo, per dažnai pamirštama, kad orus ir laisvai prieinamas abortas, visų pirma, yra moters teisė. O taip dažnai populiariojoje spaudoje rodomos devinto mėnesio nėštumo pilvų, kapinių žvakučių ar lėlyčių nuotraukos yra psichologinio smurto forma. Ką jau kalbėti apie medicininės procedūros įvardijimą „žudymu“.

Orus ir laisvai prieinamas abortas, visų pirma, yra moters teisė

Turiu pridurti, kad nesu vienintelė sulaukusi spaudimo abortų klausimu Lietuvoje. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė profesorė Rūta Nadišauskienė mūsų laidoje atskleidė, kad jų ligoninė buvo susidūrusi su raginimu keisti savo nėštumo nutraukimo praktiką: „Dabartinis krizinio nėštumo judėjimas, arba projektas, yra suaktyvėjęs, tam skiriami resursai bei spaudimas ir mums, ginekologams, kad mes privalėtume visas [moteris] siųsti į krizinio nėštumo centrus. <...> To buvo siekta ir per Sveikatos apsaugos ministeriją, ir per Seimo Sveikatos reikalų komitetą. <...> Tai yra vienos grupės, galbūt labai didelės ir įtakingos grupės, žmonių noras kontroliuoti šitą situaciją.“

Pradėjusi dirbti su šia tema supratau, kaip stipriai viešoji komunikacija ir populiarioji žiniasklaida prisideda prie tokios situacijos, kaip svarbu yra keisti šitą nusistovėjusį įsivaizdavimą bei parodyti nutylėtus naratyvus, kad ir kokios netinkamos sąlygos šiandien tam būtų. Mes turime matyti, girdėti ir suprasti moteris, kurios nutraukia nėštumą ir to nesigaili. Aš tikiu, kad ir Lietuvoje jų yra dauguma. Jų balsai turi skambėti taip pat garsiai, o patirtys turi tapti tokios pat priimtinos. Lietuvos moterų teisės turi būti reprezentuojamos kokybiškiau nei šiandien tai yra daroma populiariojoje žiniasklaidoje.


Šis straipsnis buvo paskelbtas kartu su „NARA“.

Get 50.50 emails Gender and social justice, in your inbox. Sign up to receive openDemocracy 50.50's monthly email newsletter.

Comments

We encourage anyone to comment, please consult the oD commenting guidelines if you have any questions.
Audio available Bookmark Check Language Close Comments Download Facebook Link Email Newsletter Newsletter Play Print Share Twitter Youtube Search Instagram WhatsApp yourData